© Mindaugas Gapševičius, 1999 |
Šio rašinio tikslas - atkreipti restauratorių ir teoretikų dėmesį į reiškinius egzistuojančius virtualioje1 erdvėje. Tai turėtų būti susiję su labai specifine restauracijos rūšimi, kuri deja dar praktiškai neegzistuoja, arba egzistuoja mėgėjiškame lygyje. Tai tyrinėjimai susijusę su tinklo (interneto)2 meno (ang. net art, web art, etc.) restauracija. Tikėtina, jog šio meno aktualumas padidės sekančio tūkstantmečio pradžioje. Taigi iškils klausimas, kaip išgelbėti tai, kas jau prarado formą. Be to šis darbas pagal savo tematiškumą buvo rašomas 'internetui', turinčiam savo rašymo specifiką - kondensuotas, aiškus, tęstinis, su tiesinėmis nuorodomis tekstas. Kokia situacija susidariusi meno pasaulyje II tūkstantmečio pabaigoje? Kas ir kodėl mus jaudina ir neramina? Šie klausimai, be abejo, nėra laikini ar specifiškai taikytini šiandienai. Tai yra bendražmogiški klausimai, aktualūs visoms kartoms ir laikotarpiams. Tačiau pasigilinus, įžvelgtume savotišką specifiką, taikytiną būtent 1999 metams. Koks gi šio klausimo specifiškumas? Vienaip ar kitaip tai yra susiję su 1999 ir 2000 metų sandūra. Susiduriame su technologinė visuomene, kuri gali žlugti vos tik mes pasieksime tūkstantmečio ribą. Ši tema nagrinėjama labai plačiai3, todėl taipogi nesileisime į polemiką. Jos esmė yra ta, jog 2000 metais gali kilti problemų dėl to, kad kompiuteriuose bei elektroniniuose prietaisuose data bus atvaizduota neteisingai. Klaidinga data turės įtakos kompanijų darbui, nes gali sutrikti automatizuoto valdymo, apskaitos, planavimo sistemos. Ši problema palies elektroninę bei programinę įrangą, kur datos metų skaičiui nurodyti skirti 2 skaitmenys4 ir data naudojama informacijos apdorojimui. Tokiu atveju 2000 metai bus laikomi 1900. Dėl šios klaidos elektroniniai prietaisai gali 'nebesutarti' ir paprasčiausiai sugesti. Žodis sugesti, be abejo, neatspindi situacijos. Viena iš pasekmių - technologinės visuomenės susinaikinimas. Tuo atveju šis darbas patirtų visišką fiasko. Pasirinktos temos pavadinime figūruoja sąvokos reikalaujančios aiškumo ir tikslumo. Meno sąvoka apibrėžiama labai įvairiai. Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje terminas apibrėžiamas taip: menas - 'visuomeninės samonės forma, žmonijos dvasinės kultūros dalis, specifinė pasaulio praktinio ir dvasinio įvaldymo rūšis'5. Viena iš didžiausių interneto enciklopedijų - 'Encyklopedia Britanica'6 - pateikia kitokį apibrėžimą: menas, - tai 'meistriškumo ir vaizduotės panaudojimas kuriant estetinius objektus, aplinką ar patirtį kuria galima būtų dalintis su kitais žmonėmis'7. Bet kuriuo atveju mes susiduriame su žmogaus produktu, kuris yra kiek pakylėtas virš buitiškos veiklos ar patirties. Produktas, kuriam skirtas tarpininko arba komunikavimo vaidmuo. Realybėje, žmogui stebinčiam produktą ar objektą, šis gali sukelti tam tikrų pasvarstymų. Vadinasi, menas suponuoja subjekto-objekto-subjekto santykį, kur objektu čia gali būti laikomas meno produktas arba objektas, padedantis šiam produktui atsirasti. Apibrėžiant tinklo meną, svarbu įvardinti skaitmeninio meno specifiškumą. Terminas skaitmeninis nukelia mus į matematikos, informatikos ar elektronikos pasaulį ir, atrodytų, neturi nieko bendra su sąvoka menas. Šis 'pasaulis' nėra vien tik skaičiai ar matematinės formulės. Šio 'pasaulio' produktas yra paprastesnės ar sudėtingesnės mašinos, kurios gelbėja žmogui technikos amžiuje. Tai yra skaitmeninės skaičiavimo mašinos8: kalkuliatoriai, kompiuteriai, foto, bei video kameros, etc. Tai produktas, kuris praplečia komunikavimo galimybes, suponuoja ryšį tarp subjekto-objekto-subjekto. Grižtant prie meno apibrėžimų mes pastebime, jog skaitmeninės mašinos gali kuo puikiausiai terpti ir į aukštesnės kategorijos sferą, t. y. meno sferą. Skaitmeninis menas gimsta skaitmeninių skaičiavimo mašinų pagalba. Patys paprasčiausi skaitmeninio meno pavyzdžiai yra skaitmeninė grafika, video menas, bei elektroninė muzika. Norint pažiūrėti ar išgirsti šio meno pavyzdžius, reikalingas mediumas arba tarpininkas - skaitmeninė skaičiavimo mašina. Dėl šios priežasties skaitmeninis menas apibrėžiamas ir media9 meno terminu. Toliau skaitmeninio meno terminas bus naudojamas apibrėžiant meną, kuriam sukurti naudojama skaitmeninė skaičiavimo mašina. Tinklo menas yra skaitmeninio meno dalis, nuosekli jo išdava. Pirmą kartą tinklo meno (net.art) sąvoką pavartojo Vuk Cosic 1996 metais. Kadangi vienas iš šio darbo tikslų buvo parašyti įvadą į tinklo meno restauravimą, norėtųsi atskirti tinklo meną (angl. net art, netart, net.art, web art, internet art) nuo meno internete (angl. art on the net, art on the internet). Tinklo menas jungia praktiškai viską, kas tik įmanoma skaitmeniniu pavidalu, t. y. tekstą, garsą bei vaizdą. Tačiau yra keletas bendrų sąlygų įvardinant šios rūšies meną. Pirmiausia tinklo menui būtini interneto privalumai - betarpiškas ryšys su nuotoliniu kompiuteriu, tam tikrų tinkliniam ryšiui pritaikytų programų (angl. software) panaudojimas, dažnai hipertekstas10 ir tęstinumas laike11. Antra, tinklo menas neįmanomas fiziniu pavidalu, t. y. jo egzistavimas grindžiamas virtualumu. Kaip yra išsireiškęs Benjamin Weill'is12 - 'vienas iš svarbiausių dalykų tinklo mene yra pats tinklas'. Šiuo atveju galima teigti ir tai, jog visa ką mes sutinkame internete yra menas. Iš dalies ši tezė galėtų būti teisinga žinant, jog Joseph Beuys'as13 dar XX a. viduryje yra išsakęs mintį, jog visi žmonės yra menininkai. Be to, internetinių dokumentų, bei programinės įrangos interfeisas14 yra labai glaudžiai susijęs su dizainerių darbu, taigi ir su kūryba. Vis tik pats tinklo buvimas negali atspindėti tinklo meno specifikos. Tinklo menui apibrėžti kartais naudojama sąvoka menas internete15, tačiau vis tik tai neatitinka tinklo meno specifikos: menu internete gali būti apibrežiamas bet kuris vaizduojamojo meno kūrinys, paverstas skaitmenine išraiška ir patalpintas į 'internetą'. Kitaip sakant, menu internete gali būti ir fiziškai egzistuojančio meno dokumentacija. Apibrėžiant meno sąvoką, buvo akcentuotas komunikavimo tarp subjekto ir objekto vaidmuo. Būtent šiuo principu ir yra grindžiamas tinklo meno specifiškumas. Tinklo meno saugos svarba šiame rašinyje yra nužvelgiama restauratoriaus akimis. Suvokiant, jog virtualūs reiškiniai vis tik nėra apčiuopiami, bandyta pasiaiškinti technines galimybes to, kas galėtų įtakoti šios rūšies meno išlikimą. Dėl šios priežasties nesistengta ieškoti prieštaravimų tarp to, ką galbūt reikėtų saugoti, o ką tiesiog atmesti. Galima teigti viena - tinklo menas egzistuoja. Jis yra kultūros dalis. Vadinasi, reikia juo rūpintis, kaip yra rūpinamasi protėvių palikimu.
|
^ 2. Interneto dokumentų nykimo priežastys Yra begalės organizacijų siekiančių išsaugoti kultūrinį palikimą. Kultūros vertybių išsaugojimas sąlygojamas noru geriau pažinti save ar tikintis panaudoti jas tolimesniems tyrinėjimams. Kyla klausimas ką ir kada reikia pradėti saugoti? Tai, be abejo, priklauso nuo to kas ir ką imasi saugoti. Šiuo atveju mums svarbu tinklo duomenų, o tiksliau tinklo meno išsaugojimas. Lygiagrečiai iškyla ir nebenaudojamų/pasenusių mašinų rinkimas ir saugojimas. Tai, be abejo, yra kolekcionierių prerogatyva, tačiau, mano manymu, ji yra kuo tampriausiai susijusi su visu kultūriniu palikimu, taigi ir su dokumentais, kurie fiziškai kaip ir neegzistuoja. Jų buvimą sąlygoja pačios mašinos, kurios kaip bebūtų keista dar ir pūva. Kaip ir bet kurie objektai, tinklo menas taip pat nyksta, nors tai yra labai 'jaunas' reiškinys. Jo nykimą sąlygoja lygiai tokios pat priežastys, kaip ir bet kurių organinių ar mineralinių medžiagų: atmosferos poveikis, 'susidėvėjimas', mechaninis įsikišimas. Be to, skaitmeninių dokumentų nykimą dar gali sąlygoti ir patys skaitmeniniai dokumentai, kurie paprastai vadinami virusais16. ^ 2.1 Mechaninis dokumentų naikinimas Pats paprasčiausias dokumentų, kurie saugomi kompiuterio atmintyje, naikinimo būdas yra mechaninis: tereikia paspausti vieną klavišą kompiuterio klaviatūroje. Šią procedūrą gali atlikti bet kuris žmogus, turintis galimybę pasiekti dokumentą jo saugojimo vietoje. Turint galvoje dokumentus saugojamus internete, šią procedūrą paprastai atlieka pats to dokumento savininkas arba žmogus prižiūrintis kompiuterį ar kitą skaitmeninę mašiną, kurioje ir yra patalpintas vienas ar kitas dokumentas. Paprastai šis žmogus vadinamas administratoriumi, tačiau galimi kuo įvairiausi variantai. Dokumentus gali sunaikinti ir žmonės gerai išmanantys kompiuterio sąrangą, bei programavimo subtilybes ir galintys 'įsilaužti' į vieną ar kitą kompiuterį. Į šią žmonių kategoriją įeina a) hakeriai (angl. hacker17) - žmonės giliai suprantantys kaip dirba kompiuteris ir darantys 'magiškus' dalykus, b) kreikeriai (angl. cracker18) - žmonės 'įsilaužantys' į kitų žmonių kompiuterines sistemas, be jų sutikimo, c) frekeriai (angl. phreak19) - panašūs į kreikerius, tik tai darantys su telefoninių ryšių tinklais ir d) visi kiti, kurie neteisėtais būdais bando pažeisti, tai, kas jiems nėra leistina. Dėl šių priežasčių dokumentai, kartą patalpinti į vieną ar kitą internete esantį kompiuterį, neberandami. Tuo atveju sutinkama žinutė '404 Document not found' (liet. 404 dokumentas nerastas). reiškia išnykusį dokumentą. 'Alexa internet' kompanijos dokumentai rodo, jog 'kiekvieną savaitę išnyksta apie 1% visų internete esančių dokumentų'20 . Tai atrodytų nėra daug žinant, jog kasdien internete atsiranda dar 1.5 milijono dokumentų21, tačiau išnykusi informacija taip pat gali būti svarbi. Įdomi gali pasirodyti ir komercinių struktūrų invazija į asmeninius interneto puslapius. Žmogus, realizuojantis savo projektą nemokamuose komercinių kompanijų serveriuose, gali greitai nusivilti po kiek laiko pamatęs sudarkytus savo dokumentus. Šio 'nekalto' reiškinio priežastis - komerciniais tikslais patalpinta reklama be autoriaus žinios. Taip buvo sugadintas Roko Dovydėno tinklo meno projektas 'Jojimo mokykla'22. ^ 2.2 Technologijos senėjimas Kita ne mažiau svarbia dokumentų nykimo priežastimi internete galima būtų laikyti spartų technologijų senėjimą, atsirandantį dėl spartaus technologijų vystymosi. Paprastai tai susiję su internetui pritaikyta įranga. Įsigalėjus dabar plačiausiai naudojamai hipertekstu vadinamai interneto kalbai (HTML), išnyko ir tapo nebenaudojami arpanetas23, bitnetas24 ar kiti mažiau reikšmingi interneto protokolai25. Naturalu, jog sunyko ir dokumentai pritaikyti tiems tinklams. Per penkis metus neatpažystamai pasikeitė visa naudota programinė įranga (angl. software), bei patys kompiuteriai (angl. hardware). Tai, aišku, labiausiai pakenkė tiems dokumentams, kurie buvo pritaikyti tam tikrai, specifinei, dažnai su klaidomis parašytai programinei įrangai. Tokiu būdu neatpažįstami tapo ir tie meno kūriniai, pritaikyti tai tinklo terpei. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti Olės Lialinos26 darbą 'cross the border'27. Šis darbas buvo pritaikytas 'Netscape 3.0' programinei įrangai, kurioje įsivėlusios klaidos leido autorei panaudoti virpčiojančius užrašus (pav. Nr. 1; čia CROSS, THE ir BORDER). Šią programos versiją sparčiai keičia naujosios, kuriose klaida jau ištaisyta. Dėl šios priežasties mes nebematome virpčiojančių užrašų. Tinklo meno pavyzdys prarado savo vertę, kitaip sakant - sunyko.
^ 2.3 Virusų poveikis Egzistuoja tūkstančiai įvairių kompiuterinių virusų, kurie taipogi gali negrįžtamai sugadinti įvairius skaitmeninius dokumentus. Paprastai virusais užkrečiami asmeniniai kompiuteriai, jų programos, bei portatyviniai diskeliai, kuriuose saugoma informacija, ir dažnai nieko bendro neturi su skaitmeninio meno pavyzdžiais internete. Tačiau žinant, jog pačios programos (taip pat ir virusai) gali būti meno kūriniais ir egzistuoti tik internete yra tikslinga plačiau pakalbėti apie jų veikimo būdą. Iš pradžių virusai arba į juos panašios programos28 kokiais nors būdais atsiranda kompiuteryje. Dažniausiai tai įvyksta užkrėstų programų29 pagalba, kurios platinamos tinklais arba per užkrėstus diskelius. Pats virusas yra paleidžiamos programos dalis. Jis duoda nurodymą programai atlikti vieną ar kitą veiksmą. Paprastai šis procesas vyksta taip: programos vykdymas nutraukiamas, peršokama į užkrėstą dalį, įvykdomos viruso komandos ir sugrįžus į pradžią tęsiamas programos vykdymas. Nuo tada virusas pradeda veikti ir užkrečia kitus dokumentus. Dėl šios priežasties įsijungus asmeninį kompiuterį galima neberasti ir visų savo dokumenų. Vadinasi, reikalinga saugoti svarbiausių dokumentų kopijas keliose vietose.30
|
^ 3. Skaitmeninių dokumentų saugojimas ir pasiekimas
^ 3.1 Skaitmeninių dokumentų saugojimo svarba Skaitmeninės informacijos formos tampa vis didesne mūsų kultūrinio ir intelektualinio palikimo dalimi. Štai kaip šią situaciją apibūdina Paul Conway'us31:
Kompiuterių panaudojimas keičia informacijos kūrimą, tvarkymą ir priėjimą prie jos. Ši technologija suteikia galimybę bet kuriuo metu lengvai kurti, tvarkyti, kopijuoti skaitmeninius dokumentus, ieškoti jų duomenų bankuose33, lengvai persiųsti ar pasiekti naudojant tinklus. Dėl šios priežasties skaitmeninė informacija tampa žymiai pranašesne lyginant su tradicinėje formoje (pvz. popieriuje) kaupiama medžiaga. Vis tik skaitmeninių dokumentų saugojimas turi ir neigiamų pusių, ypač lyginant su spausdinamais popieriuje dokumentais. Michael Day'us34 išskiria du skaitmeninės informacijos saugojimo trūkumus:
Panašias išvadas daro ir kiti skaitmeninių dokumentų saugojimo teoretikai36. Taigi, net paprasčiausių tekstinių dokumentų (ASCII37) sunykimą gali sąlygoti technologijų senėjimas. ^ 3.2 Skaitmeninių dokumentų formatai Paskutinį dešimtmetį išplitus internetui vis labiau ir labiau linkstama manyti, jog skaitmeninius dokumentus vis tik geriausia saugoti tokiais formatais38, kuriuos pripažįsta ir interneto programinė įranga. Be to, šių dokumentų dydį yra stengiamasi sumažinti iki maksimumo39. Tai yra svarbu dėl greitesnio dokumentų pasiekimo40, kurie yra nutolusiame kompiuteryje, be to mažesniam dokumentui patalpinti reikalinga mažesnė kompiuterio talpa. Labai svarbu pažymėti ir tai, jog dokumentus, pritaikytus peržiūrai internete lengvai 'supranta' ir kita programinė įranga. Taip iš dalies yra išvengiama skaitmeninės informacijos migracija41, pagrįsta dokumentų kopijavimu perkeliant juos iš vienos programinės įrangos į kitą. Ištisą dešimtmetį daug kalbų sukelia tikslas sukurti universalų saugojimo formatą, vadinamą UPF (angl. Universal Preservation Format). Šio formato sukūrimo esmė yra pagrįsta įvairių tipų dokumentų sąjunga. Tikimasi sukurti tokį formatą, kuris būtų visiškai nepriklausomas nuo kompiuterio operacinės sistemos42 programinės įrangos. UPF charakteristikoje apibrėžiamas kaip 'save-apibūdinantis' dokumentas. Jo turinyje turėtų būti ir visas dokumento techninis aprašymas, tam, kad bet kur ir bet kada kompiuterinė įranga galėtų jį interpretuoti taip, kaip jis ir buvo sudarytas43. Tokios rūšies dokumentas turėtų palengvinti 'konservuojančiųjų' darbą, bei visiškai panaikinti su dokumentų migracija susijusius nepatogumus. Didžiausi pasiekimai kuriant 'save-apibūdinantį' dokumentą vis tik pasiekti internetui pritaikytuose dokumentuose. Pradžią tokiems dokumentams davė hiperteksto kalbos (HTML), kuri naudojama aprašant interneto dokumentus, atsiradimas. Ši kalba yra pati paprasčiausia tekstinio dokumento (ASCII) forma. Kadangi HTML kalba skirta programavimui, joje naudojamos tam tikros komandos, pritaikytos interneto programinei įrangai44. Vienas svarbiausių pastarųjų metų atradimas 'save-apibūdinančių' dokumentų kategorijoje - tąsi kalba (angl. eXtencible Markup Language) arba XML. Ji skiriasi nuo HTML kalbos tuo, jog gali pati kompleksiškai sukurti arba naudoti jau sukurtus dokumentų pavyzdžius45. Kaip teigia Michael Day'us, XML dokumento dalies (angl. metadata) esmė - 'atkoduoti užkoduotus įrašus'46. Vis tik šie dokumentai dar negali pretenduoti į universalią saugojimo formą (UPF dokumentą), todėl naudojamos įvairios papildomos programinės įrangos, sugebančios archyvuoti audio, video, grafinius, bei 3 matavimų (3D) dokumentus. Tai yra tokius dokumentus, kurie įmanomi apibėžti dvinare, vienetais ir nuliais koduota sistema, kuria ir pagrįstas skaitmeninės skaičiavimo mašinos darbas. Tokie dokumentai paprastai nėra aprašomi rankiniu būdu, bet juos sukompiliuoja pačios kompiuterinės programos. Tai labai plačiai plintančios JAVA programavimo kalba, leidžianti valdyti judantį vaizdą, bei gyvai audio ir video transliacijai pritaikyta 'Real'47, bei 'MP'48 produkcija. Vis dar labai plačiai naudojami grafinių vaizdų formatai JPEG (JPG), bei GIF, video vaizdų - MPEG, bei AVI, audio - MIDI, bei WAV formatai. ^ 3.3 Dokumentų pasiekimas portatyviniuose diskuose, bei internete Vengiant aukščiau paminėtos skaitmeninių dokumentų migracijos yra siūlomos dvi galimybės (A, B), kaip galima saugoti tinklo meno kūrinį. A atveju skaitmeniniai dokumentai talpinami į optinius diskus, kuriuose yra įrašyta taip pat ir programinė įranga tiems darbams peržiūrėti (CD, CD-ROM, DVD, HD-ROM), B - viena iš interneto saugyklų (serverių). Abu atvejai būtų pakankamai patrauklūs, jei ne problemos su kuriomis susiduriame peržiūrint meno kūrinį. Pirmuoju atveju kuo puikiausiai galima būtų išsaugoti tokius meno kūrinius, kurie ilgai49 tęsiasi laike ir tiesiogiai nesusiję su interneto teikiamais privalumais. Paprastai tokiais kūriniais yra laikomi audio, bei video dokumentai (angl. file). Vienintelis, tikrai opus klausimas būtų optinių diskų spartus senėjimas ir yrimas. Kaip pavyzdys būtų vieni iš nešiojamų kompiuterinių diskelių, kurie, prieš dešimtmetį dar buvę 'vieninteliai' nešiojami diskeliai, jau išnyko. Tai 5 colių magnetiniai diskeliai, kuriuos peržiūrėti šiuo metu yra praktiškai nebeįmanoma: išnyko tam pritaikyti kompiuteriai. Visiškai juos išstūmė kur kas mažesni ir patikimesni 1.44 megabaitų50 talpos, 3.5 colių magnetiniai diskeliai (angl. floppy disk). Tačiau ir šiuos diskelius sparčiai stumia iš rinkos 750 MB talpos optiniai kompaktiniai diskai (CD, CD-ROM), bei skaitmeniniai video diskai (DVD, DVD-ROM), sukurti saugoti video filmams, tačiau jie gali būti naudojami ir kitokiai skaitmeninei informacijai saugoti. Jie yra lygiai tokio pat dydžio kaip ir kompaktiniai diskai, tik jų talpa yra kur kas didesnė, šiuo metu (1999 metų pavasaris) siekianti net iki 17 GB. Tačiau grįžkime prie portatyvių kompiuterinių diskų. Tilman Baumgaertel'is51, savo pranešime apie tinklo meno išsaugojimą jo paties kuruotame medijų Berlyno festivalyje 'Transmediale' (Berlin Media Festival Transmediale) yra nusiteikęs prieš nešiojamus kompiuterinius diskelius:
Taip pat reikia nepamiršti ir 3.5 colių magnetinių diskelių, kurie rinkoje pasirodė tik prieš keletą metų. Kompiuterius gaminanti kompanija 'Macintosh' neseniai labai didžiuodamasi pristatė savo paskutinį 1998 m. produktą - kompiuterį pavadinimu 'iMac'. Šis kompiuteris kaip žinia jau nebeturi populiarumu neprilygstančio 3.5 colių magnetinio diskelio skaitymo įrenginio. Tai duoda mums suprasti, jog technologijos vystosi akimirksniu, ir jog greitai mes nebenaudosime šių populiarių diskelių. Kalba eina tik apie 10 metų laiko tarpą. Tai yra ypatingai mažai. Optinių diskų (CD, CD-ROM, etc.) naudojimo laikas turėtų būti kiek ilgesnis, išsitęs galbūt iki kokių 30 metų, jei aišku nebus anksciau išrastos kur kas saugesnės ir patikimesnės skaitmeninių dokumentų saugojimo talpyklos. Patikimesnės, manoma, todėl, jog kompaktiniai diskai irgi nėra ilgalaikiai. Jie suyra ir tampa nebenaudotini per 10 metų su sąlyga, jei juos saugotum ir jei jiems nepakenktų įvairūs virusai. Tai aišku skamba labai netgi nepatraukliai, galima būtų netgi teigti, jog noras išsaugoti dokumentus skaitmeniniu pavidalu yra vien tik laiko švaistymas, nieko daugiau. Tačiau galimas dar vienas, kiek patrauklesnis nei portatyviniai diskai, būdas skaitmeninių dokumentų saugojimui. Tai - to paties interneto saugyklų panaudojimas. Interneto panaudojimas skaitmeniniams dokumentams saugoti yra kur kas 'jaunesnis' reiškinys nei tų paties dokumentų saugojimas portatyviniuose diskuose. Jis pradėtas naudoti tik 1995 metais Brewster Kahle53 dėka, kuris tais pačiais metais įkūrė organizaciją, pavadintą 'Plataus pobūdžio informacijos serveriai' (WAIS, Wide Area Information Servers)54. Pats Brewster Kahle pakankamai populiariai apibrėžia WAIS ir internetinių duomenų archyvavimo atsiradimo priežastį:
Taip suarchyvuota medžiaga tampa kur kas saugesne, nei tų pačių dokumentų saugojimas portatyviuose diskuose dėl kelių priežasčių. Pirma, dokumentai lengvai pasiduoda migracijai, antra, dokumentų saugojimas viename iš interneto kompiuterių nereikalauja specialių bibliotekų ar archyvų kūrimo, trečia, nereikalinga speciali kompiuterinė įranga tiems dokumentams saugoti. Be to, dokumentas saugomas internete lengvai pasiekiamas iš bet kurios pasaulio vietos. Labai patrauklia duomenų saugojimo internete savybe galima būtų laikyti ir tai, jog juos įmanoma pasiekti netgi radio bangomis. Tuo tarpu portatyviniai diskai šių savybių neturi. Internete saugomas tinklo menas nepraranda vienos svarbiausių jo savybių - betarpiško komunikavimo galimybės. ^ 3.4 Interneto saugyklos Pabandysime įvertinti ir palyginti koks kiekis informacijos jau yra patalpintas į pasaulinius tinklus, ir kiek bendrai jos susidaro per visą žmonijos istoriją. Jei sudėtume (kiek tai yra įmanoma) duomenis, kurie susikaupė per visą žmonijos istoriją į internetinį tinklą, t.y. į kompiuterius, kurie yra sujungti vienas su kitu, viso galėtų būti keli petabaitai (1 PB = 1000 GB) informacijos56. 2000 m. visa ši informacija jau galėtų tilpti į kompiuterinius diskus, kuoriuose ir laikomi skaitmeniniai duomenys. Taigi greitu metu teoriškai mes galėsime ne tik išsaugoti visus įmanomus duomenis, bet ir neišmesti netgi nereikalingos informacijos. Žemiau yra pateikiama lentelė (1 lentelė), kurioje yra lyginamas serverių (didelių kompiuterių) sujungtų į internetą užimama vieta terabaitais (1997 m. duomenys) su Kongreso bibliotekos57 turimais archyvais (1995 m. duomenys). Šiame grafike pavaizduotas tik tekstinių dokumentų (ASCII) kiekis.
Iš lentelės matyti, jog internetas (kitaip duomenys internete) iki 1997 m. kasmet padidėjo dešimteriopai. Šiuo metu (1999 m.), manoma, duomemys turėtų siekti apie 20 terabaitų (TB). Visi žmonijos tekstiniai dokumentai galėtų būti sutalpinti į 800 TB. Aišku, jog be tekstinių duomenų dar yra ir kitokių duomenų, kaip antai įvairūs vaizdiniai, garsiniai, video dokumentai. Tarkim, susumavus visus Kongreso bibliotekos turimus ne-tekstinius duomenis viso galėtų būti apie 3 petabaitus (3 000 TB). Suskaičiuota, jog viso pasaulio duomenys gali siekti 12 000 PB. Šie skaičiai, aišku, yra labai abstraktūs, kadangi informacija dažnai yra kintanti (pvz laikraščiai). Michael Lesk'as apžvelgia ir kompiuterių pajėgumus58. Pateikiamame grafike (2 lentelė) apibrėžta, kiek kompanijos yra pardavę pagamintos 'vietos' skaitmeniniams duomenims saugoti. Skaičiai pateikiami, kaip ir ankstesnėje lentelėje, terabaitais.
Iš šios lentelės aiškiai matyti, jog 2000 m. mes galėsime išsaugoti visus duomenis galimus skaitmeniniame pavidale (telefoniniai skambučiai, garso įrašai, filmai etc.). Micael Lesk'as daro išvadą, jog greitai diskų, kuriuose saugomi skaitmeniniai duomenys, bus pagaminta tiek, kad talpa peržengs visą laikyti juose įmanomą informaciją. Pasirodo, jog visi šie skaičiai nėra tokie jau dideli, kaip atrodytų iš pat pradžių. Šie skaičiai skatina kurti ištisus duomenų bankus, kuriuose saugoma tik skaitmeninė informacija. Interneto duomenų bankų arba interneto bibliotekų atsiradimas, be abejo, labai stipriai keičia mūsų požiūrį į natūraliu būdu sklindančią informaciją. Šio tipo informaciją galėtumėm pavadinti bet kokį keitimąsį žiniomis - ar tai būtų pokalbis, ar paskaitų, radio klausymasis, literatūros skaitymas (popieriniame pavidale) ar netgi televizijos žiūrėjimas. Viską daugiau ar mažiau yra stengiamasi surūšiuoti internete, viename dideliame duomenų banke.
|
^ 4. Tinklo meno restauravimo galimybė Stebint tinklo meną internete, mes pastebime, kaip šis įgauna vertybinių bruožų: kuriasi virtualūs muziejai, stengiamasi apspręsti saugojimo ir įsigyjimo galimybes. Viena iš opesnių ateities problemų turėtų būti ir nykstančio tinklo meno restauravimas, atnaujinimas, bei pritaikymas alternatyviai programinei įrangai. Kadangi tinklo meno restauracija dar nėra atliekama praktiškai59, o ir kalbama šia tema dar labai atsargiai, pabandysime pasamprotauti apie šios meno šakos restauravimo galimybes. Taip pat pasistengsime tai atlikti praktiškai pasitelkus Olės Lialinos darbą 'cross the border'. Tinklo meno, kaip ir bet kurio kito vaizduojamojo meno 'prikėlimui' reikalinga surinkti kuo daugiau informacijos apie to kūrinio pradinę būklę. Kadangi pats tinklo menas nėra senas reiškinys tai padaryti nėra labai sudėtinga. Kūrinio atnaujinimas priklauso ir nuo to, kokia pasirenkama restauruojamo darbo veiksmų metodika. Ji priklauso nuo to, kokioje terpėje kurinys bus išsaugotas. Jei yra nusprendžiama naudoti portatyvinį diską (CD, CD-ROM, DVD), vertėtų remtis programine įranga, kuria naudojosi autorius, kurdamas meno produktą. Šiuo atveju tereikia išsaugoti ir pačią programinę įrangą tame pačiame portatyviniame diske. Komplikuotesnis, bet tuo pačiu ir patrauklesnis restauruotino darbo patalpinimas tinkle, kuriam jis ir buvo pritaikytas. Čia išskirtinos trys tinklo meno grupės: 1. menas paremtas tekstu (ASCII), bei skaitmenine grafika, 2. menas paremtas audio, bei video formatais, ir 3. mišrus. Abu pastaraieji yra labai komplikuoti. Neturint programinės įrangos, kuri galėtų iššifruoti turimą dokumento kodą, tampa nebeįmanoma atgaivinti ir sunykusio kūrinio. Tinklo meną, paremtą tekstu ir grafika, atgaivinti turėtų būti šiek tiek paprasčiau dėl to, kad jis yra kompleksinis, t. y. sudarytas iš atskirų dalių ar dokumentų, kuriuos jungia ASCII programinių komandų seka. Pats paprasčiausias tinklo meno pavyzdys gali būti sudarytas tik iš HTML dokumento. Tačiau jam pagyvinti dažnai naudojami programiniai intarpai. Iš jų verta paminėti skriptą60, java scriptą61, java62, bei VRML63 kalbas. Jų pagalba žiūrovas ne tik gali interaktyviai komunikuoti su skaitmenine mašina, ar kolega, bet ir pats tapti kūrinio bendraautoriumi. Visos šios programavimo kalbos yra pagrįstos tekstu. Taigi, norint juos restauruoti ar pritaikyti naujasnei programinei įrangai, reikalingas ir tų kalbų žinojimas. Priklausomai nuo šių dokumentų sudėtingumo ir netekimų, restauruojamam (atnaujinamam) darbui gali būti pritaikyta ir metodika, nesusijusi su šių darbų programine kalba. Olės Lialinos 'cross the border' yra parašytas pačia paprasčiausia HTML kalba, joje nenaudojami nei java script intarpai, nei java programavimo kalba. Tačiau vis tik šis darbas statiškas nebuvo. Priežastis,- Netscape Navigator 3.0 programinės įrangos netikslumai, savotiškai interpretavę autorės programavimo kalboje paliktas klaidas:
Šiame dokumento dalies aprašyme nėra nuorodos nei į vieną grafinį vaizdą65, tačiau virpčiojantys užrašai turėjo palikti panašų įspūdį. Šią dokumento dalį interneto naršyklė rodo taip (3 pav.):
Siekiant pritaikyti Olės Lialinos darbą kitai programinei įrangai, nei jis buvo sukurtas, bus naudojami animacinės grafikos (4 pav.) pavyzdžiai. Atnaujintą darbą sudarys keturi skirtingi dokumentai: abstract.html, cross.gif, the.gif ir border.gif. Lygiagreti Olės Lialinos abstract.html dokumento aprašo dalis sutrumpės:
Nors ir buvo pakeista autorės naudota programavimo kalba, tačiau pritaikyta metodika palieka panašų įspudį dokumento, kuris turėtų būti stebimas su Netscape Navigator 3.0 programine įranga. Mažai tikėtina, jog restauruojamų tinklo meno pavyzdžių likimas neištiks toks, koks ištiko Olės Lialinos darbą. Tačiau vis tik reikia griebtis atitinkamų saugos priemonių. Tai - kultūros dalis.
|
Informacija postmodernistinjėje visuomenėje jau nieko nebegali nustebinti. Tai kuo puikiausiai patvirtina interneto įsigalėjimas, kuriam prireikė vos penkių metų. Savaime suprantamas dalykas - užsimanius 'vangogo' ar 'vangvėjaus' gali gauti tą pačią minutę. Reikia vien tik kompiuterio, prijungto prie interneto tinklų. Kompiuteris tampa vienu iš pagrindinių pagalbininkų ne tik mokslo srityje, bet ir buityje. Nebestebina jau ir prekės pirkimas neišėjus iš namų. Tradicinės bibliotekos nebetenka tos vertės, kurią teikė visuomenei ištisus amžius. Jos, kaip ir kinoteatrai, muziejai, tampa laisvalaikio praleidimo vieta. Susidūrėme su galingu duomenų banku, kuris teikia net komunikavimo paslaugas. Stebint šiuos ir kitus panašius procesus vis tik kyla idėja surūšiuoti kultūrines vertybes. Kad ir virtualioje erdvėje. 1998 m. Liutauras Juzikėnas savo brošiūroje Siužeto, virtualumo ir informacijos santykis teigė, jog 'interneto tinkle mes galime rasti tik bandymus kurti meną'67. Nieko panašaus! Atėjo laikas, kai reikia pradėti ne tik saugoti šiuos 'bandymus', bet ir rimtai pasvarstyti apie galimą jų restauravimą. Taigi, šio darbo tikslas iš esmės ir buvo pabandyti iškelti problemą, kuri suaktualės tik ateityje. Tai - tinklo meno sauga. Baigti norėtųsi Tilman'o Baumgaertel'io žodžiais:
|
|