Nieko nėra geriau, kaip savaitėlę be rūpesčių praleisti Nidoje. Apsistojome Žvejų gatvėje mediniame vienaaukščiame name, palėpėje. Buvo saulėta, vėjas nešė nuo marių lengvą dumblo kvapą. Vieną rytą prieš pusryčius nusileidau iš palėpės į kiemą pasivaikščioti ir tik išėjęs pro duris, pamačiau Rolandą Paksą. Jis pasuko į mane ir ištiesė ranką: - Sveikas, Deimantai,- kreipėsi jis į mane,- tu tur būt jau seniau čia atvažiavai ir gal spėjai nužiūrėti neblogą vietelę pažvejoti? Prisiminiau, kad prieš septynioliką metų esu žvejojęs mariose: - Žinai, jeigu neklystu, kasdien labai anksti ryte nuo pagrindnio molo, žvejai motorlaiviu išplaukia į marias, kur užmeta tinklus ir šniūrus. Po keturių valandų, jie tuos tinklus pradeda traukti. Nežiūrint kokia diena, kažkiek žuvies jie tikrai pagauna. Reikia nueiti pas juos ir pasiprašyti žvejoti kartu... Staiga pastebėjau, kaip Rolando akių vyzdžiai pradėjo trauktis ir aš įskaičiau siaubą jo veide. Jis, kiek patylėjęs, tarė: - Aš tik norėjau pasiieškoti mažo ežerėlio, kuriame galėčiau ištraukti nedidelę žuvelę. Nusisukdamas nuo manęs, įsikišo ranką į švarko kišenę, ir nužingsniavo marių link.